Atsiskyrėlis — korta, kurios moterys dažniausiai išsigąsta. Kai ji atsiverčia, aš matau, kaip moteris sukruta: „Vadinasi, liksiu viena?“ Ir aš kaskart atsakau tą patį: ne. Atsiskyrėlis nekalba apie vienatvę, kuri skiriama kaip bausmė. Jis kalba apie vienatvę, kurią moteris pasirenka pati — bent trumpam, bent vienam vakarui, kad pagaliau išgirstų savo balsą tarp visų svetimų balsų, kurie jai sako, kaip gyventi. Kortoje senas žmogus stovi kalno viršūnėje ir laiko žibintą. Jis ne pabėgo nuo pasaulio. Jis pakilo aukščiau, kad pamatytų, kur eina.
Po Jėgos, kuri mokė sutramdyti liūtą švelnumu, ateina Atsiskyrėlis, kuris prašo pasiimti žibintą ir trumpam pasitraukti nuo visų. Tai devintoji Didžiosios Arkanos korta, ir ji atsiverčia tada, kai moteris pavargo gyventi pagal kitų lūkesčius ir nebeatskiria, ko nori ji pati, o ko norėjo jos mama, jos vyras, jos draugės. Atsiskyrėlis sako: tu neprivalai dabar nieko spręsti. Tu privalai tik nutilti ir pasiklausyti. Kai ši korta atsiverčia, aš moteriai sakau: tavyje jau yra atsakymas, tik jis kalba tyliai, o aplink tave per daug triukšmo. Pasiimk žibintą. Jis dega ne tam, kad tave matytų kiti — jis dega tam, kad tu matytum savo kelią.
Kortoje — senas žmogus ilgu pilku apsiaustu su gobtuvu, stovintis ant sniegu padengtos kalno viršūnės. Vienoje rankoje jis laiko iškeltą žibintą, kurio viduje šviečia šešiakampė žvaigždė, kitoje — ilgą lazdą. Pilkas apsiaustas — tai kuklumas ir nematomumas: Atsiskyrėlis nesipuošia, jam nebereikia, kad jį pastebėtų. Žibintas — tai vidinė šviesa, ta išmintis, kurią moteris sukaupė per visus savo skausmus ir klaidas. Pastebėk: žibintas apšviečia tik kelis žingsnius į priekį, ne visą kelią. Atsiskyrėlis moko eiti tiek, kiek matai, ir pasitikėti, kad kitas žingsnis atsivers, kai ateis laikas. Lazda — tai atrama ir patirtis: ji neneša, bet neleidžia pargriūti.
Sniegas po kojomis — tai tyla ir švara. Ten, kur stovi Atsiskyrėlis, niekas neauga, nieko nevyksta, ir tai ne mirtis, o pauzė: žemė po sniegu ilsisi, kad pavasarį galėtų žydėti. Aplink — tamsi naktis, ir tai svarbu: ši korta ateina tada, kai moteris nemato aiškaus kelio ir jaučiasi pasiklydusi. Atsiskyrėlis sako — tamsa nėra priešas, ji tik reiškia, kad laikas žibintui. Šešiakampė žvaigždė žibinte — tai dviejų trikampių sąjunga: dangus ir žemė, dvasia ir kūnas, tai, ko aš noriu, ir tai, ko man iš tikrųjų reikia. Korta valdoma Mergelės ženklo ir Merkurijaus: tai aiškaus proto, atidumo detalėms ir tylaus tarnavimo ženklas. Man Atsiskyrėlis visada buvo priminimas, kad moteris, kuri moka pabūti viena, niekada nebus vieniša — ji tiesiog jau turi draugę, su kuria jai gera: save pačią.
Reikšmė tiesioje padėtyje. Tiesioje padėtyje Atsiskyrėlis — vidinės išminties, tylos ir savęs paieškos korta. Ji sako: dabar ne laikas skubiems sprendimams, pažintims ar dideliems žingsniams. Dabar laikas pasitraukti žingsniu atgal ir pasiklausyti, kas vyksta tavo viduje. Ši korta ateina moterims, kurios ilgai gyveno kitiems — vaikams, vyrui, tėvams, darbui — ir vieną dieną pastebėjo, kad nebežino, kas jos pačios yra, ko jos nori, kas joms teikia džiaugsmą. Atsiskyrėlis atsako: tu neprapuolei. Tu tik buvai užklota svetimais balsais. Jei klausei, ar reikia dabar kažką keisti — Atsiskyrėlis sako: pirma pabūk su savimi, o sprendimas ateis pats. Ne iš baimės, ne iš nuovargio, o iš aiškumo. Antras šios kortos sluoksnis — išmintis, kuri ateina tik per patirtį. Atsiskyrėlis senas ne todėl, kad būtų silpnas, o todėl, kad daug matė. Ši korta dažnai atsiverčia moterims, kurios išgyveno skaudų laikotarpį — skyrybas, netektį, išdavystę — ir dabar klausia, kam visa tai buvo. Atsiskyrėlis sako: tam, kad tavyje užsidegtų žibintas. Tai, ką tu dabar žinai apie žmones, apie meilę, apie save, nebuvo įmanoma sužinoti jokiu kitu keliu. Ir tą šviesą tu dar panaudosi — galbūt rodydama kelią kitai moteriai, kuri šiandien stovi ten, kur tu stovėjai prieš kelis metus. Nė vienas tavo skausmas nebuvo veltui. Jis tapo tavo žibintu. Ir dar vieną žinią Atsiskyrėlis atneša — apie laiką ir kantrybę. Ši korta nemėgsta skubėjimo ir nemėgsta, kai moteris bando užpildyti tylą bet kuo, kad tik nereikėtų jos išgirsti: naujais santykiais, triukšmu, nuolatiniu užimtumu. Atsiskyrėlis sako: pabūk tuštumoje. Ji ne tuščia — ji pilna. Dažnai moterys man rašo, kad bijo tylos, nes tyloje ateina mintys, nuo kurių jos bėga. Ir Atsiskyrėlis joms atsako: tos mintys vis tiek ateis, tik tyloje jos ateina kaip svečiai, o triukšme — kaip vagys naktį. Leisk joms ateiti. Pasikalbėk su jomis. Jos nori tau ne pakenkti, o kažką pasakyti.
Apverstoje padėtyje. Apverstas Atsiskyrėlis man kalba apie moterį, kuri pasirinktą vienatvę pavertė kalėjimu. Ji pasitraukė nuo žmonių ne tam, kad save išgirstų, o tam, kad daugiau niekas jos neįskaudintų. Durys užsidarė, ir ji pati nebežino, kaip jas atidaryti. Apverstas Atsiskyrėlis dažnai atsiverčia moterims, kurios sako: „Man niekas nebereikalingas“, bet jų akyse aš matau ilgesį. Arba priešingai — moterims, kurios bijo būti vienos nė valandos ir todėl laikosi santykių, kurie seniai nebegydo, tik dėl to, kad neliktų tyloje su savimi. Abiem atvejais korta sako tą patį: tu bėgi. Vienu atveju — nuo žmonių, kitu — nuo savęs. Bet apverstas Atsiskyrėlis nėra nuosprendis, ir aš noriu, kad tai išgirstum. Ši korta klausia: ar tavo vienatvė tave gydo, ar tave slepia? Jei po ilgo laiko viena tu jautiesi ne ramesnė, o vis labiau sustingusi, piktesnė, abejingesnė — žibintas užgeso, ir laikas lipti nuo kalno žemyn. Išmintis, kuria niekas nesidalija, virsta kartėliu. Apverstas Atsiskyrėlis sako: tu jau pakankamai supratai. Dabar ateik pas žmones ir atnešk tą šviesą jiems. Paskambink draugei, kuriai nebeatsakei. Pasakyk kam nors tiesą, kurią laikei viduje. Kai ši korta atsiverčia apversta, aš moteriai sakau: tu ne atsiskyrėlė — tu tik užmiršai, kad kalnas turi ir kelią žemyn, ir juo eiti nereiškia pralaimėti.
Meilėje. Meilėje Atsiskyrėlis — kantrybės ir savęs pažinimo korta. Vienišai moteriai ji sako: dabar ne laikas ieškoti, dabar laikas suprasti, ko tu ieškai. Atsiskyrėlis labai dažnai atsiverčia moterims, kurios vieną po kito renkasi panašius vyrus ir kaskart nusvyla tuo pačiu būdu. Kortos joms sako: kol nesustosi ir nepažiūrėsi, kodėl tave traukia tie, kurie tave skaudina, kitas bus toks pat. Tai ne bausmė, o galimybė. Aš tikiu, kad moteris, kuri išbuvo su savimi ir išmoko būti sau gera, pritraukia kitokį vyrą — ne tą, kuris ją gelbės, o tą, kuris ją matys. Mano patarimas vienišai moteriai, kuriai atsiverčia Atsiskyrėlis: šį laiką praleisk ne laukdama, o pažindama. Meilė ateis, kai tu jau nebūsi tuščias indas, kurį reikia užpildyti. Porose ši korta kalba apie laikotarpį, kai vienas iš jūsų — dažniausiai jis — pasitraukia į save. Jis tyli, uždaras, mažiau kalba, mažiau nori. Moterys man rašo išsigandusios: „Jis manęs nebemyli.“ Atsiskyrėlis dažniausiai atsako: ne. Jis tiesiog kažką sprendžia savyje, ir jam reikia tylos, o ne klausimų. Tai sunkiausia pamoka moteriai, kuri pripratusi viską aptarti: leisti jam pabūti su savo žibintu ir neskaityti jo tylos kaip atstūmimo. Jei klausei, ar jūsų santykiai išliks, Atsiskyrėlis atsako: išliks, jei abu išmoksite būti kartu nesusiliedami — du žibintai, kurie šviečia vienas šalia kito, bet nė vienas neužgesina kito. Kartais Atsiskyrėlis parodo ir tai, kad pačiai moteriai reikia laiko sau: vakaro be jo, kelionės vienai, kambario, kuriame ji gali tylėti. Tai ne santykių griovimas. Tai jų gelbėjimas. O jei tavo klausime skauda — jei jis išėjo, jei santykiai baigėsi, jei tu klausi, ar jis grįš, — Atsiskyrėlis neduoda greito atsakymo, ir aš noriu būti su tavimi sąžininga. Ši korta sako: dabar ne grįžimo laikas, dabar supratimo laikas. Ji neuždaro durų, bet prašo neklausinėti jų kiekvieną vakarą. Aš mačiau daug moterų, kurios po išsiskyrimo bėgo nuo tylos į naują vyrą, į naują triukšmą, ir po metų vėl stovėjo toje pačioje vietoje su tuo pačiu skausmu. Ir mačiau moterų, kurios išdrįso pabūti vienos — kelis mėnesius, kartais metus — ir išėjo iš to laiko kitokios: ramesnės, aiškesnės, nebebijančios. Kai jos vėl susitiko kažką, tai buvo kitokia meilė. Atsiskyrėlis sako: tai, ką dabar vadini vienatve, po kurio laiko pavadinsi laiku, kai pagaliau susitikai save.
Darbe ir finansuose. Darbe Atsiskyrėlis — susikaupimo, gilinimosi ir savarankiško darbo korta. Ji atsiverčia tada, kai moteriai reikia pasitraukti nuo kolektyvo triukšmo ir padirbėti vienai: parengti kažką svarbaus, išmokti naują sritį, apmąstyti, ar šis darbas dar jos. Jei klausei, ar keisti darbą — Atsiskyrėlis sako: dar ne, bet laikas tyliai ruoštis ir mokytis. Ši korta palanki toms, kurios dirba su žiniomis, moko, tiria, rašo, konsultuoja, gydo — visoms, kurių darbas yra šviesti kelią kitiems. Ir ji sunki toms, kurios tikisi greito pripažinimo: Atsiskyrėlio darbas dažnai nematomas, kol neatneša vaisių. Jei darbe jautiesi vieniša ir nesuprasta — korta sako: galbūt tu tiesiog jau peraugai šią vietą, ir tavo žibintas čia niekam nereikalingas. Tai ne tavo trūkumas. Tai ženklas, kad kalno viršūnė jau netoli, o ten atsivers kitas vaizdas. Finansuose Atsiskyrėlis kalba apie kuklumą, taupymą ir ramų, nerizikingą laiką. Jis sako: dabar ne laikas didelėms išlaidoms, paskoloms ar investicijoms, kurių pati nesupranti. Jei turi finansinių sunkumų — Atsiskyrėlis pataria pirma ramiai, vienai, be panikos ir be svetimų patarimų peržiūrėti, kur iš tikrųjų išeina pinigai, ir ką tu perki ne iš poreikio, o iš tuštumos. Moterys man dažnai rašo, kad pinigus leidžia tada, kai joms liūdna, ir paskui dar labiau liūdi. Atsiskyrėlis atsako: tuštumos neužpildysi daiktais, ją užpildysi tik buvimu su savimi. Ši korta žada ne turtą, bet pakankamumą — tą ramybę, kai žinai, kad tau užtenka, ir nebereikia nieko įrodinėti nei sau, nei kitiems. O iš tos ramybės, keista, pinigai pradeda ateiti lengviau.
Iš Lunos praktikos. Man rašė moteris, kuriai buvo keturiasdešimt septyneri. Vaikai išvažiavo studijuoti, vyras vis daugiau laiko leido darbe, o ji vakarais sėdėdavo tuščiuose namuose ir nebežinojo, ką su savimi daryti. Ji klausė manęs: „Ar mano gyvenimas jau baigėsi? Ar dar kažkas bus?“ Ištraukiau kortas — centre atsivertė Atsiskyrėlis, tiesus. Šalia jo — Žvaigždė. Ir man tapo aišku: jos gyvenimas ne baigėsi. Jis pirmą kartą per dvidešimt penkerius metus tapo jos pačios. Ji visą tą laiką buvo mama, žmona, dukra, darbuotoja — ir niekada ne tiesiog ji. Tuštuma, kurios ji taip bijojo, buvo ne tuštuma. Tai buvo vieta, kurią pagaliau galėjo užimti ji pati. Parašiau jai ne apie vaikus ir ne apie vyrą, o apie žibintą kortoje: kad jis apšviečia tik kelis žingsnius, ir to užtenka. Patariau vieno: vieną vakarą per savaitę nieko neplanuoti ir nieko neužpildyti — ne televizoriumi, ne telefonu, ne tvarkymu, — o tiesiog pasėdėti su savimi ir užrašyti, ko ji norėjo būdama dvidešimties, kol dar nebuvo niekam nieko skolinga. Po mėnesio ji atsiuntė žinutę: užsirašė į tapybos kursus, apie kuriuos svajojo visą gyvenimą. Po pusmečio — kitą: pirmą kartą viena išvažiavo į kalnus ir ten, viršūnėje, verkė ne iš liūdesio. O po metų ji atsiuntė nuotrauką — jos pirmoji maža paroda bibliotekoje, ir šalia stovi vyras, kuris žiūri į ją taip, kaip, jos žodžiais, nežiūrėjo dešimt metų. Toks yra Atsiskyrėlis. Jis nežada, kad tuštuma greitai užsipildys žmonėmis. Jis žada, kad joje tu pirma rasi save, o paskui ir kiti ras tave kitokią.
Atsiskyrėlis į klausimą atsako DAR NE — ir tai ne atsisakymas, o prašymas palaukti. Ši korta nesako, kad tai, ko klausi, neįvyks. Ji sako, kad dabar ne laikas veikti, o laikas suprasti: pasitraukti žingsniu atgal, pabūti su savimi, išgirsti tai, ką užgožia triukšmas. Jei klausei apie naują pažintį, didelį sprendimą ar greitą pokytį — Atsiskyrėlis prašo neskubėti ir sako, kad tai, ką nuspręsi iš aiškumo, bus daug tvirčiau už tai, ką nuspręsi iš nuovargio ar baimės. Vienintelis atvejis, kai Atsiskyrėlis atsako tvirtu TAIP — kai klausi, ar verta skirti laiko sau, mokslui, dvasiniam keliui ar tylai. Tuomet jis tyliai pakelia žibintą ir sako: eik.
Ką reiškia Atsiskyrėlis meilėje? Tiesioje padėtyje — laiką sau prieš naują meilę, partnerį, kuriam reikia tylos, o ne klausimų, santykius, kuriuose du žmonės moka būti kartu nesusiliedami; po išsiskyrimo — supratimo, o ne grįžimo laiką. Apverstas — vienatvę, tapusią kalėjimu, baimę būti vienai, dėl kurios laikomasi santykių, kurie seniai nebegydo, arba užsidarymą, kad daugiau niekas neįskaudintų.
Ar Atsiskyrėlis bloga korta? Ne — tai viena išmintingiausių Didžiosios Arkanos kortų, tik ji nekalba apie greitą laimę. Ji žada aiškumą, ramybę ir vidinę šviesą, kuri ateina per tylą ir patirtį. Vienatvė, apie kurią ji kalba, yra pasirinkta ir gydanti, o ne skirta kaip bausmė. Sunki ji tampa tik tada, kai pasitraukimas virsta užsidarymu.
Ką reiškia apverstas Atsiskyrėlis? Izoliaciją, kuri nebegydo, o slepia: moterį, kuri užsidarė nuo žmonių iš baimės būti įskaudintai, arba, priešingai, moterį, kuri bijo būti viena nė valandos ir bėga nuo savęs į triukšmą ir svetimus santykius. Dažnai — kartėlį, kurį sukaupė išmintis, kuria niekas nesidalija. Korta prašo lipti nuo kalno žemyn ir atnešti savo šviesą žmonėms.
Atsiskyrėlis — taip ar ne? Dar ne. Korta ne atsisako, o prašo palaukti: dabar ne veiksmo, o supratimo laikas, ir sprendimas, priimtas iš aiškumo, bus tvirtesnis už priimtą iš nuovargio ar baimės. Tvirtą TAIP Atsiskyrėlis sako tik klausimams apie laiką sau, mokslą, dvasinį kelią ar tylą.
Jei šiandien tau atsivertė Atsiskyrėlis — Visata sako, kad tau nereikia dabar niekam nieko įrodinėti ir nieko skubiai spręsti, o reikia tik vieno: pabūti su savimi ir išgirsti balsą, kurį ilgai užgožė kiti. Jei nori, kad pažiūrėčiau, kas tavo gyvenime šiuo metu prašo tylos, ko iš tikrųjų ilgisi tavo širdis ir kada tavo laukimas virs žingsniu, — parašyk man savo klausimą, ir aš ištrauksiu kortas tik tau vienai.